Kodėl griūva naujai pastatyti visuomeniniai pastatai?

Kodėl griūva naujai pastatyti visuomeniniai pastatai?

Ar visuomeniniai pastatai, ypač naujos statybos, yra saugūs ir statomi kokybiškai? Šis klausimas neretai keliamas tik įvykus nelaimei. Taip nutiko ir šįkart, Latvijoje įgriuvus parduotuvės „Maxima“ stogui. Sugriuvusių pastatų būta ir Lietuvoje, bet tai lėmė ne kokios nors stichinės nelaimės, o statybų brokas. Deja, neatmetama galimybė, kad naujai pastatytų pastatų griūčių gali būti ir ateityje. Kokie galimi defektai slypi naujuose visuomeniniuose pastatuose, kaip atsiranda statybų brokas, kaip jis paslepiamas ir kuo gresia neatsakingas požiūris į statinius.

Darom daug, pigiai ir nekokybiškai

Tarptautinės ekspertų įmonės „Inspecta“ generalinis direktorius Mantas Andriuškevičius pastebėjo, kad įvykus nelaimei Latvijoje visuomenė dažniausiai minėjo „Maximos“ vardą. Tačiau ši bendrovė užsiima prekyba, o ne statinių projektavimu ar statybos darbais. Pastato konstrukcijų pastovumas ir ilgalaikiškumas priklauso nuo projektuotojų ir statybininkų.

„Esu įsitikinęs – jeigu projektuotojai arba statybininkai viską būtų padarę gerai, tai, kad ir kaip būtų eksploatuojamas pastatas, per tokį trumpą laiką jis nebūtų tapęs avarinės būklės, nekalbant apie jo griūtį. Taigi, manau, atėjo laikas atidžiau pažiūrėti, kokios iš tiesų kokybės yra statiniai, kaip pastatai statomi dabar ir kiek laikomasi kokybės reikalavimų projektuojant statinius, juos statant bei gaminant statybos produktus“, – kalbėjo M. Andriuškevičius.

Pašnekovas, vadovaujantis įmonei, kuri teikia inžinerines paslaugas ir nemažai dirba su statybos produktų sertifikavimu, statybos technine priežiūra, ekspertizėmis, techniniu konsultavimu, pastebėjo, kad statinių kokybė yra tapusi tarytum antraeiliu dalyku ir tokia situacija tęsiasi jau gana ilgai.

„Negaliu apie tai tylėti. Tikrai nenorėčiau, kad Latvijos įvykiai pasikartotų ir Lietuvoje“, – sakė M. Andriuškevičius. Dar statybų bumo metu, vertindamas statybinių metalo konstrukcijų bei įdėtinių detalių suvirintas jungtis, jis pastebėjo tuomet vyravusią tendenciją: „Darom daug, pigiai ir nekokybiškai.“

„Apmaudu konstatuoti, kad šiuo metu statybose niekas nepasikeitė. Tai požiūrio problema ir atsakomybės stoka. Matau vienintelę išeitį – statinio užsakovas turi reikalauti kokybės, samdyti nepriklausomus techninius prižiūrėtojus, reikalauti, kad šie savo darbą atliktų kokybiškai, o ne formaliai“, – sakė įmonės „Inspecta“ vadovas.

Ne statybininkai, o mokslininkai

Bendrovės „Inspecta“ produktų ir procesų sertifikavimo grupės vadovas Vladimiras Ravnialičevas mano, kad norint atsakyti, kodėl griūva naujai suprojektuoti ir pastatyti pastatai, reikia panagrinėti tai, kas gali turėti įtakos statybos procesui. Tai būtų statybos proceso reglamentavimas, techninių specifikacijų rengimas ir įteisinimas, statybos proceso kontrolė (techninė priežiūra, įvairios ekspertizės), specialistų paruošimas, statybos įmonių pasirengimas ir kvalifikacija, kontrolės ir priežiūros specialistų kvalifikacija, techninis vertinimas, statybinių gaminių ir konstrukcijų bandymai.

V. Ravnialičevo nuomone, viena priežasčių, kodėl pastatai statomi nekokybiškai, yra nepakankamas specialistų paruošimas. Tik ką universitetus baigę specialistai neturi pakankami praktinių įgūdžių, nes juos ruošia teoretikai mokslininkai, o ne praktikai. Todėl jie, anot pašnekovo, būna paruošti ne statybos procesui, o moksliniam darbui. Tai patvirtina Lietuvoje egzistuojanti specialistų atestavimo sistema, kurios nereikėtų, jeigu universitetą baigę žmonės turėtų tinkamą kvalifikaciją, pakankamai žinių ir įgūdžių.

„Reikėtų nustatyti aiškius statybos techninį lygį atitinkančius minimalius reikalavimus, kiek ir kokių žinių bei praktinių įgūdžių reikėtų turėti universiteto paruoštam specialistui, pagal tai keičiant mokymo programas. Be to, reikia kelti reikalavimus studijuojančiųjų pažangumui ir jų laikytis, pakeisti žinių patikrinimo sistemą, užkertant kelią laikinam iškalimui prieš egzaminą“,– siūlė V. Ravnialičevas

Nauji visuomeniniai pastatai, UAB Inspecta, 1

Bėda - techninių specifikacijų projektai

Lietuva laikosi europinių techninių specifikacijų įteisinimo pirmumo politikos. Vis dėlto pašnekovas čia įžvelgė šiokių tokių problemų: „Europos technines specifikacijas stengiamasi parengti taip, kad tiktų visai Europai. Tad jos idealiai tinka vidutinėms pagal gyvenimo įpročius, esmines charakteristikas ir išorės poveikius šalims. Deja, Lietuva, bent jau pagal aplinkos poveikį statybos produktų ilgalaikiškumui, nepatenka tarp tokių šalių,arba, dar tiksliau, išsiskiria iš kitų Europos šalių gerokai agresyvesne aplinka. Todėl kai kurie Europos techninių specifikacijų reikalavimai Lietuvos sąlygomis yra aiškiai per „minkšti“.

Kad Lietuvai netinka, pavyzdžiui, nustatyti ilgalaikiškumo reikalavimai aplinkos tvarkymo elementams, įrodo kilęs skandalas dėl akmens trinkelių Gedimino prospekte.

Lietuvoje su rengiamų techninių specifikacijų projektais gali susipažinti ir pastabų pateikti Standartizacijos departamento techninių komitetų nariai. Tačiau jie dirba visuomeniniais pagrindais, o pateikiamų projektų skaičius yra didelis. Todėl tikėtis, kad parengti projektai būtų kritiškai peržiūrimi ir pateikiamos Lietuvai naudingos pastabos, pasak pašnekovo, naivu.

Bendrovės „Inspecta“ statybos techninės priežiūros grupės vadovas Valdas Kuckailis pastebėjo, kad projektuoto jai apskritai dažnai nesugeba tinkamai parengti techninių specifikacijų, skirtų statomo pastato kriterijams apibrėžti, pagal kurias vėliau rengiamas techninis arba darbo projektas. Jeigu techninės specifikacijos paruošiamos neteisingai, tada netinkamai ir nekokybiškai parengiami ir projektai, kas galų gale priveda iki absurdo.

„Statybos techninis reglamentas nurodo, kad techninis prižiūrėtojas turi įsitikinti, ar projektas parengtas teisingai, ir jam pritarti, pažymėdamas technines specifikacijas žyma „Pritariu statyti“. Deja, praktikoje daugiausiai pateikiamos ne techninės specifikacijos, o tik gražus rašinėlis. Tada visos šalys praranda daug laiko aiškindamosi, kuo turi vadovautis techninis prižiūrėtojas ir kokį rezultatą reikia pasiekti, kad statinys įgautų reikiamą kokybę“, – ko mentavo V. Kuckailis.

Techninė priežiūra - ne podukra

Statybos proceso kontrolės padėtis taip pat prasta. Nors statybos procesas reglamentuotas gana gerai, V. Ravnialičevas pastebi, kad dažnai jis vykdomas nesilaikant reikalavimų arba atliekamas formaliai.

„Projektiniai sprendiniai paprastai yra nepakankamai išsamūs. Neretai statybos darbai vykdomi tik pagal techninį projektą. Užkirsti kelią klaidingiems ar nepakankamai išsamiems projektiniams sprendiniams turėtų numatyta projekto ekspertizė. Deja, neretai projekto ekspertizės taip pat atliekamos formaliai ir paviršutiniškai. Taip netinkamas projektas patenka į statybos aikštelę. Tokiu atveju problemos jau yra užprogramuotos ir jų sprendimas už gula techninį prižiūrėtoją. Bet techninis prižiūrėtojas nėra projektuotojas. Jo pagrindinė užduotis yra patikrinti, ar statybos darbai atlikti pagal projektą. Daryti projektinius sprendinius, juos plėsti ar detalizuoti yra ne jo funkcija. Be to, tam reikalinga atitinkama kvalifikacija“, – pasakojo bendrovės „Inspecta“ atstovas.

Techninis prižiūrėtojas, anot V. Ravnialičevo, tampa paskutine užkarda, kuri dar gali sustabdyti netinkamai vykdomą statybos procesą. Bet tam reikia turėti gana tvirtą stuburą: atlaikyti statybos rangovo ir subrangovų spaudimą, atsižvelgti į užsakovo pageidavimus, nepasiduoti projektuotojų atsikalbinėjimams.

V. Kuckailis norėtų supratingesnio užsakovų požiūrio į techninį prižiūrėtoją. Neretai manoma, kad techninis prižiūrėtojas trukdo, techninė priežiūra laikoma savotiška podukra. Užsakovas nenori skirti lėšų reikiamai patikrai atlikti, kad būtų įsitikinta darbų, tiekiamų statybos produktų ar gaminių saugumu ir kokybe. O tyrimai, padedantys įvertinti pastato kokybę, kainuoja. Daugelis užsakovų iš techninio prižiūrėtojo reikalauja jo asmeninės atsakomybės, bet tam, kad jis galėtų įsitikinti, ar pasiekti reikiami kriterijai, sąlygų sudaryti nenori. Jeigu techninis prižiūrėtojas aklai nepriima darbų, kyla konfliktinių situacijų. Tinkamai neatlinkus techninės priežiūros, lieka brokas, kurio taisymas vėliau kainuoja gerokai brangiau.

Neišmano suvirinimo procesų

V. Kuckailis iškėlė ir kitą problemą – aplaidų požiūrį į konstrukcijas.

„Dauguma rangovų supranta, kaip prižiūrėti betoną betonavimo ar statybos proceso metu, bet į metalo konstrukcijas žiūri taip, lyg jos savaime turėtų viską laikyti. Tačiau į pastatą reikia žiūrėti kaip į visumą. Jeigu pastatysime tvirtas kolonas, sienas, o santvaras, kurios laiko stogą, padarysime bet kaip, turėsime nepageidautinų reiškinių“,– įspėjo pašnekovas.

Nauji visuomeniniai pastatai, UAB Inspecta, suvirinimo darbai

V. Kuckailis pastebėjo ir tai, kad tik nedaugelis Lietuvoje žino apie suvirinimo procesus, jų patikras ir kaip tai turi būti vykdoma. Jis yra praktiškai patikrinęs daugelį suvirintų jungčių ir įsitikinęs, kad vien regimąja suvirinimo jungčių apžiūra negalima vadovautis, nes, jeigu pasi- žiūrėjus suvirinimo siūlės atrodydavo gerai, tai atlikus jų patikrą paaiškėdavo, kad metalas visiškai nesulydytas, tik gražiai užlietas. O tai jau užprogramuotas brokas, kuris bet kuriuo metu gali baigtis blogai.

Nauji visuomeniniai pastatai, UAB Inspecta, suvirinimas

Straipsnis iš žurnalo "Structum"

Puslapis atnaujintas: 25 Rgp 2014